Kaskart keliaudama kur tolėliau ir egzotiškiau savęs klusteliu – ar turiu kokių išankstinių (sąmoningų) nuostatų, ar įsivaizduoju (vizualiai), kaip viskas ir visi atrodys, ką patirsiu ir kas mane labiausiai stebins, džiugins ar liūdins.
Pasitikrinau ir šįkart, prieš skrisdama dviems mėnesiams į Nigeriją stebėti rinkimų su ES ilgalaike rinkimų stebėjimo misija.
Pasirodė, kad galvoje sukasi mintys apie karštį ir teroristinę grupuotę Boko Haram. Tiesa, dėl karščio nelabai ką galima padaryti, tik pasiruošti morališkai, o dėl teroristų…supratau, kad labiau reikia raminti aplinkinius, nes jie man kelia daugiau streso, nei reali grėsmė. Manau, kad žiniasklaida kartais atlieka meškos paslaugą globalumui, atvirumui, stereotipų laužymui ir pozityvumui. Pranešdama tik apie tai, kaip absoliučiai nevaldomai žudynes ir miestų užgrobimus vykdantys teroristai siautėja siaurame milžiniškos šalies gabalėlyje, žiniasklaida visiškai nubraukia likusią šalies ir žmonių dalį.
Niekas ir niekur Europoje nekalba apie likusios Nigerijos dalį, kurioje gyvenimas vyksta savu ritmu, o ten, kur situaciją įtemptesnė (gretimuose regionuose), žmonės buriasi, bendruomenės kuriasi norėdami patys labiau užtikrinti ir pasirūpinti savo saugumu. Gražūs dalykai tam tikrose srityse vyksta, etniniai, religiniai, gentiniai susiskirstymai tirpsta, kai nežmoniškas žiaurumas kvėpuoja į nugaras.
Taigi, susitikus su vienu nigeriečiu, gyvenančiu Lietuvoje, pasiklausius įvairių nuomonių ir atsirėmus į savo užsispyrusį vertybinį bei moralinį stuburą, išskridau.
Prieš dvi savaites atvykau į Abudžą, Nigerijos sostinę. Oro uostas pasitiko paprastumu ir skurdumu, bet, kaip pirmam įspūdžiui – negi suksi galvą, ar čia jau atspindi valstybės situaciją, ar ne.
Savaitės mokymai Abudžos Hiltone buvo įdomūs tik tuo, kad kolegos ilgalaikiai stebėtojai yra fantastiškos patirties turintys žmonės iš Europos. Pagrindinė komanda, kuri sistemina informacija ir yra atsakinga už mūsų kiekvieną žingsnį, saugumą ir galutinį turininį rezultatą yra vykdę tokių misijų, kurias tik filmuose galima pamatyti…
Trisdešimt ilgalaikių stebėtojų suskirstyto poromis, kaip juokavo stebėtojų koordinatorė – esate priverstinai sutuokti dviems mėnesiams, tad tikimės iš jūsų problemų sprendimo poros viduje – ir kiekvienai porai paskirtas stebėjimo, darbo regionas.
Manau, kad man labai pasisekė ir su partneriu, ir su regionu, ir, be abejo, su likusia komandos dalimi!
Partneris ispanas, turintis daug patirties susijusios su rinkimų struktūra ir mechanizmais, dirbęs SU ESBO Makedonijoje kelis metus, dalyvavęs stebėjimo misijose Sudane, Malyje, Irake. Randantis laiko pasijuokti iš savęs ir iš kitų, daug ir nuoširdžiai dirbantis ir visada bandantis būti labai maloniu, net jei tai reiškia, kad niekas nesupranta, ko jis išties norėtų. Džiaugiuosi, galėdama iš jo mokytis priimti dalykus taip, kaip yra ir analizuojant atrasti rimtesnes sistemines klaidas (kalbant apie rinkimus).
Regionas yra fantastiškas – šiaurės vakarai (neišsigąskit, BH yra tolokai, šiaurės rytuose) – trys valstijos: Zamfara su sostine Gusau, Sokoto, sostinė Sokoto ir Kebbi, sostinė Birnin-Kebbi. Kadangi šios valstijos priklausė buvusiam Sokoto kalifatui
, o britų kolonizavimo laikais netgi buvo vienas administracinis regionas, jos visos traktuojamos gana panašios ir, deja, gana žemai pagal kelis statistinius rodiklius, pvz. raštingumas, mergaičių išsilavinimas, skurdas (čia nafta negyvena), infrastruktūra, priėmimas prie medicinos paslaugų.
Tačiau čia yra mažiau smurto etniniu ir/ar religiniu pagrindu. Daugiausia susidūrimų vyksta tarp gyvulių augintojų/ganytojų. Nesišypsokit, tai labai rimti susidūrimai ir, deja, gana kruvini. Ne šiaip sau peimenėliai (kurie yra dažniausiai vaikai) su vytelėm pasimosikuoja. Čia susiduria kaimai su mačetėmis, rimtais pagaliais (labai nemaloniai tie pagaliai atrodo) ir geležiniais vamzdžiais. Gyvuliai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis šiems žmonėms ir jie juos bei jų ganymosi vietas gins iki (ne)pergalingo galo.
Kiekviena iš trijų valstijų norėtų save vadinti taikos namais. Mūsų vairuotojas ir apsauga yra kilę iš šių vietų, jie pamena laikus, kai per visas abiejų religijų šventes (o čia dauguma musulmonų ir mažuma krikščionių) visi žmonės būdavo kartu, švęsdavo ir dovanodavo dovanas tiems, kuriems šventė: per Kalėdas krikščionys vaikai gaudavo dovanų iš musulmonų kaimynų (dažniausiai naujus gražius drabužėlius), per Ramadaną krikščionys gatvėje nepardavinėdavo maisto, per Eid‘us, musulmonų vaikus visi kaimynai apipildavo saldainiais ir t.t.
Nuostabu, kai mašinoje važiuodami keturiese – mes su Mauro ir vairuotojas bei mūsų padėjėjas – klausomės jų pasakojimų. Vairuotojas, Solomonas (Saliamonas) ir padėjėjas, Aminu, tik susitikę krykštaudami išsiaiškino, kad abu pradinę mokyklą kartu lankė. Solomonas – krikščionis, Aminu – musulmonas. Su apmaudu abu pasakoja, kaip dabar viskas išsivertę į priešingą pusę, nei anksčiau buvo. Ir tai tikrai nėra tas pasipiktinimas, kurį vyresni žmonės mėgsta: „…o mano laikais…“ Tai pasipiktinimas, matant ir nieko negalint pakeisti, kaip politikai naudoja demokratijos atėjimą (1999 metais, iki tol buvo karinis režimas) savo grobuoniškiems tikslams, kaip daugiau nei 250 etninių grupių bei kalbų tapo įrankiu pralobti, jomis manipuliuojant. Kaip šalies šiaurė (musulmoniška) ir pietūs (krikščioniški) tapo kasdienių priešpriešų pavyzdžiais. Net šalies prezidentai pagal nerašytą taisyklę turėtų keistis kas dvejas kadencijas – šiaurė, pietūs, šiaurė, pietūs. Pagal tą nerašytą taisyklę, dabar turėtų būti šiaurės eilė… Kandidatas iš šiaurės, p. Buhari, jau kartą yra buvęs šalies prezidentu. Aštunto dešimtmečio pabaigoje, dvejus metus ir nuverstas coup de tato būdu. Jis yra ponas generolas. Kai kurie žmonės apie jį kalba kaip apie šventąjį, o žmonių sudievinimas mane visada nemaloniai nuteikia ir net gąsdina.
Kandidatas iš pietų yra dabartinis prezidentas Goodluck Jonathan (taip taip, visi jį draugiškai vadina tiesiog Jonathan) – krikščionis ir tarsi jau antrą kadenciją baigiąs, bet, visgi, kandidatuojantis. Tikrai esat matę – visad juodai apsirengęs su apvalia skrybėle ir tiesmuku žvilgsniu.
Abiejų kandidatų partijos yra stipriausios partijos šalyje, tad pagrindinė kova vyksta tarp kandidatų į įvairias pozicijas iš šių partijų.
Vyks dveji rinkimai – vasario vidury – prezidento, vasario pabaigoje – valstijose – gubernatorių, senatorių, parlamentarų.
Grįžtant prie įdomiosios – socialinės, tradicinės, kultūrinės – dalies.
Mūsų darbas yra kiekvienoje valstijoje susitikti su kiek įmanoma daugiau žmonių, kurie atstovauja su rinkimais susijusius vienetus – pradedant rinkimų komisijomis įvairiuose lygmenyse, baigiant nevyriausybininkais, paprastais rinkėjais, politikais, žiniasklaida ir pan. Visi šie dalykai daugiau mažiau pažįstami – drąsiai galiu pasakyti, kad politikai visur yra politikai, žiniasklaida, priklausanti valstybiniam sektoriui, neturi laisvės judėti, NVOšnikai taip pat kankinasi dėl finansavimo ir stereotipų laužymo ir pan. 
Žinoma, reikia suprasti, kad taip grubiai parašius, neatrandu vietos nupasakoti, kaip viskas čia yra kitaip, paprasčiau, banaliau (išskyrus korupcijos mandrybes) ir brutaliau… Bet gal kai kuriomis nuotraukomis patenkinsiu šį Jūsų smalsumą…
Taigi, pati įdomiausia, naujausia ir netikėčiausia, pasakiškiausia dalis yra tradiciniai valdovai (traditional rulers) – SULTONAI, EMYRAI IR KAIMŲ VADAI. Čia Jums ne juokas ir ne 1001 naktis. Čia keturios žmonos yra puikus būdas turėti milžinišką paklusnią šeimą ir parodyti savo galias bei turtus J Mažas juokas. Juk kai esi namuose viena su keliais vaikais, dar viena moteriškų rankų pora tikrai nepakenks – ir draugė, ir pagalbininkė, ir guodėja, ir energingą vyrą dviese, trise ar keturiese lengviau apramint. 
Sultonai yra emyrai gyvena rūmuose. Rūmus saugo speciali garbės apsauga. Kai pirmą kartą nuvykom pagarbos vizito į sultono rūmus, be abejo, nebuvom įleisti pas sultoną, o tik pas jo sekretorių (tai yra labai aukštos pareigos). Aplink susibūrė pusė rūmų vyrų (moteris gali nujausti, plasdenančias savo čadromis tarp pastatų, sau skirtais takeliais) ir apsaugos ir giliai susmeigė savo baltas it sniegas akis, spindinčias nuo visokių minčių, klausimų, ir, be abejo, aistrų.
Mums maloniai buvo paaiškinta, kad tradiciniai valdovai nesikiša į politiką tik maloniai palaimina ir priima kiekvieną politikierių, kuris nori sėkmės ir ateina prašyti už jį pasimelsti. Sunku patikėti, kad turintys tokį moralinį autoritetą tradiciniai vadovai niekada niekada neprijaučia jokiai partijai ar politikui ir niekada niekada „savo žmonėms nepataria“ už ką balsuoti, bet…tiek to…
Šįkart su Sultonu nesusitikom.
Lankėm kelis emyrus ir kaimų vadus. Nežinau, kieno kelnės (oj, suknelės) pilnesnės laimės buvo – ar mūsų, ar jų, bet, tikrai visų šypsenos buvo nuoširdžios.
Kaimuose vienintelis ir labiausiai prieinamas būdas spręsti visus ginčus, problemas ir nesklandumus yra pasitelkiant vado išmintį, dažniausiai šis vaidmuo keliauja ta pačia šeimos linija iš kartos į kartą. Retai kada kas nesutinka su vado sprendimu… Pvz. jei tėvas buvo pažadėjęs atiduoti savo dukrą kuriam kaimo vyrui, tačiau vėliau persigalvojo – jau bėda, reikia eit pas vadą ir spręst bėdą, nes vyras tai jau planavo gi žmoną naują turėt.
Sprendimas vado – išmintingas – tėvas gali neatiduot dukros, jei jau taip nusprendė, bet turės apmokėti visas išlaidas, kurias vyras patyrė ruošdamasis vestuvėms ir dar sumokėt dalį „kraičio“. Va taip va.
Kol kas leisiu Jums pasimėgauti nuotraukomis, jos iškalbingesnės.., o kitą kartą bandysiu detaliau nupasakoti, ką kur matom, sutinkam, patiriam ir atrandam…
Su didele šiluma,
Jūsų Ga
Myliupasauli's Blog 